RaR rašė: > >> NE. Tokia praktika vadovaujamasi teismuose, priteisiant nuostolius. >> Tik paprastai pakanka ir pardavėjo/prekystalio kainos, nes teismui >> nekyla abejonių dėl to, kad produktus perka už tokią kainą. >> Jei tave klaidina žodis vertė, tai ne veltui pabrėžiau, kad tai yra >> rinkos kaina. Tas kriterijus yra reikalingas įsitikinti, kad savininko >> įsivaizdavimas apie produkto kainą (ir ieškinys) yra adekvatus, >> protingas, *realus* t.y. jį būtina pagrįsti, jei jis jo negali pagrįsti >> faktai, kad tiek jo daiktas kainuoja rinkoje (nes yra *perkamas*). >> Jei nesi pardavęs nei vienos kopijos, o giedi apie milijoną, tai...(pats >> supranti) > > > Čia jau aiškiau ir protingiau - sutinku, kad jei negali įrodyti kad esi > pardavęs tam tikro kiekio savo kūrinių už prašomą kainą, reikalauti > kompensuoti tokią kainą yra absurdiška. Tik ar tai kaip nors teisiškai > apibrėžta, ar teisėjas pats turėtų iki to dasigalvoti? Manyčiau, bent > mūsų visuomenėje tokius dalykus sveika būtų reglamentuoti įstatymiškai. Aš ne teisininkas, tačiau kiek žinau ir suprantu, tai išplaukia iš pačios praktikos, kaip nustatinėjama/įvertinama turto vertė ir turtinė žala (pagrindas civiliniam ieškiniui) BK atveju. Ji yra ne kažkokia savikaina (nors atskirais atvejais galima pagrįsti bent jau ja, jei niekaip kitaip negalima nustatyti to turto vertės), o rinkos vertė. Paprastai tariant, jei pavagiama bandelė, tai — jos pardavimo kaina. Analogiškai, IN atveju, tai būtų jos rinkos vertė, t.y. kopijos pardavimo kaina, nepriklausomai nuo to, kaip apskaičiuojama ir kokia niekinė, virtuali, menama ta savikaina bebūtų. Ir tai yra nuostolis, kuris kompensuojamas. >> Tavo mėgstamas — jau pasamprotavau. ;-) Bet jei trumpai ir tau nepatogiu >> kampu, tai pavogus Windows, kuris rinkoje tuomet kainuoja 400 Lt, tau >> tektų kompensuoti 400 Lt, o ne savikainą. Kaip ir materialių daiktų >> atveju. Negirdėjau nei vieno nors kiek rimtesnio tavo argumento šiuo >> aspektu. Taigi, mandagiai paklausiu dar sykį, kokį nuostolį tau tektų >> atlyginti pardavėjui, jei iš jo pavogtum bandelę? Jei teiksiesi >> paaiškinti, argumentuoti, tai diskutuosiu, jei ne, tai laikysiu, kad >> vengi šio argumento, nes negali jo paaiškinti, jis iš esmės griauna tavo >> ankstesnius aiškinimus, argumentus. Tokiu atveju, nuomones jau išsakėm >> ir diskusija — baigta. > > > Dėl bandelės - tai kas čia neaišku, žinoma kad mažmeninę kainą, tas pat > įstatymiškai, tikriausiai, ir su programinės įrangos kopija. Samprotavau > tik apie tai, kad programinės įrangos kopijavimo atveju labai dažnai > savininkas jokio nuostolio nepatiria. Ir ne tik todėl, kad pirato > pasigaminta kopija nieko nekainuoja autoriui, bet ir dėl to, kad didelė > dalis tų kopijuotųjų programų net nenaudoja, nemoka ir niekuomet > neišmoks su jomis dirbti. Maždaug "brangi", gaunu už dyką, tai Taigi, ir bandelės atveju, kompensuojant mažmeninę kainą, yra kompensuojami ne buhalteriniai nuostoliai/savikaina (kurie yra gerokai mažesni), bet iš esmės vagis priverčiamas „nusipirkti“ tą bandelę. Taigi, lyg ir turėtum pripažinti, kad patiriamas ir kompensuojamas nuostolis/žala yra prekės kainos, o ne buhalterinės savikainos. Toliau, linkstant prie IN, laukiu esminių argumentų, kodėl IN atveju, tai nėra visiškai toks pats nuostolio kompensavimas. Manau, kad turėjau aiškiai (į|pa)rodyti, kad IN vagystės (neteisėto panaudojimo) atveju patiriamas toks pats nuostolis ir jis jokiu būdu nėra nulinis, niekinis. Tai nubraukia aibę tavųjų argumentų, kurių visų svarbiausias, kad IN neteisėtas panaudojimas nėra vagystė, nes nepatiriamas nuostolis. Tikėčiausi naujų argumentų, kad galėčiau sustiprinti savuosius ir pagrįsti/įrodyti, jog nelegali IN kopija tapati daikto vagystei.