> Nuosavybės teisės (ir jų apsauga) ir savo turto savo apsauga nėra tie > patys dalykai; nereikia jų plakti į vieną. Nuosavybės teises valstybės > gina įstatymais (nepriklausomai, kaip Maksima lengvabūdiškai pati > „nesisaugotų“ nuo vagysčių, pačios vagystės nuo to netaptų anei kiek > labiau pateisinamos ar teisinė atsakomybė už jas anei kiek nesumažėtų) > Tačiau, kita vertus, man atrodo gana natūralu, kad kai įstatymiškai > apribojamos pačios nuosavybės teisės, atsiranda kompensavimo > mechanizmai. Maksima juk gali uždrausti tau imti bandelę ir už ją > nemokėti, nes tai yra neteisėta (be to, kad ir neteisinga). O IN atveju, > teisiškai leidžiamas asmeninis atgaminimas (neleidžiama uždrausti) ir > dar manoma, kad tai yra teisinga. Na tai gerai - kokia yra problema? Valstybė garantuoja teises į nuosavybę. Čia galima kalbėti ir apie kitą labai panašią intelektinę nuosavybę - patentus. Valstybė suteikia teisę į intelektinę nuosavybę, bet rūpinimasis jos apsauga - sekimas ar kas nors ja neteisėtai nesinaudoja, pažeidėjo padavimas į teismą ir t.t. yra paties teisių turėtojo rūpestis. Nėra priimto įstatymo, kad parduotuvių savininkai turėtų tikrinti ar jų asortimente nėra prekių, pažeidžiančių kažkieno intelektines teises, valstybė nekompensuoja intelektinių teisių turėtojams nuostolių dėl to, kad kažkas kažkur neabejotinai jų teises pažeidinėja, valstybė nepersekioja ir nebaudžia pirkėjų, įsigijusių padirbtą daiktą. Tik dabar italų rankinukų gamintojai privertė savo valdžią bausti padirbtų rankinukų pirkėjus, bet aš esu prieš tokius metodus. Pagrindinis visuotinis principas - intelektinių teisių turėtojas savo teisių pažeidimus paprastai seka pats ir teisiškai persekioja bei išieško pinigus tik iš tų, kurie gauna finansinę naudą iš neteisėto naudojimosi jų intelektine nuosavybe. Paprastai dauguma patentuotų išradimų gali naudotis laisvai, negali tik pardavinėti jais paremto produkto. > Ką pasiūlytum tokiu atveju, jei būtų leidžiama vogti parduotuvėse? Sukti > smegenis, kaip būti pelningiems? > O autorius ir interneto plėtrą supriešinai visiškai nepelnytai. IN ir > jos teisių apsauga tik aktualėja ir tai toli gražu ne tik autorių > reikalas. Juk verslas negalėtų konkuruoti ir tiesiog veikti, jei nebūtų > sąžiningo žaidimo, aiškių taisyklių, teisinio reglamentavimo dėl ženklų > apsaugos, know-how, galų gale tų pačių patentų (nors su jais ir gerokai > užsižaista; ypač software srityje). Štai Kiškis bene siūlo atsisakyti IN > teisinės apsaugos ir siūlo naujus verslo modelius — kažką išradai ir jau > turi pranašumą rinkoje, nes esi pirmas joje. Tai skamba absurdiškai, nes > be IN apsaugos, bet koks nors kiek didesnis subjektas, pavogęs, > nukopijavęs know-how/principus/technologiją, tiesiog prarytų tą > pranašumą ir bet kokį kiek mažesnį subjektą, net neatsigręždamas. O > autorystė, kaip tokia? Kam reikia saugoti autoriaus teises, jei būtų > galima tiesiog leisti vogti (na, imti, plagijuoti...) ir perleisti > svetimus kūrinius, kaip savo? Dėl vogimo parduotuvėse - tai panašus yra tas kopijavimo asmeniniais tikslais įstatymas. Tipo mes leidžiame vogti kas to nori, bet visi kolektyviai susimokėkite už vogimą. Aš jokių vogimą įteisinančių įstatymų nereikalauju ir esu už istatyminį autorinių teisių gynimą. Tačiau noriu kad, kaip ir visose kitose srityse, praktiniu tų teisių gynimu visų pirma rūpintųsi pats teisių turėtojas ir kurtų verslo modelį, kuris jam būtų pelningas. Dabar gi siekiama viso to gynimo administracinius kaštus perkelti ant valstybės, kažkokios kitos paslaugų ar prekių šakos pečių, įvesti naujus piliečių suvaržymus, ar aplamai prievarta surinkti pinigus iš nieko dėtų piliečių. Kai verslas susirenka pinigus ne tiesiogiai iš jų prekių ir paslaugų vartotojų, o padedamas prievartinio valstybės aparato, jis gaunasi iškreiptas ir galiausiai verslas daugiau dėmesio pradeda kreipti ne į tai kaip geriau patenkinti vartotojų poreikius, o kaip efektyviau paveikti tą valstybės aparatą. >> O dėl asmeninio kopijavimo teisių - tai nei aš, nei kuris nors >> pažįstamas jų neprašė, jokios naudos iš to mes neturime, todėl pinigų > > Tai, kaip suprantu, galėtum atsisakyti tokios teisės ir, nenorėdamas > pažeisti įstatymų (kurie gintų autorių teisę neleisti tau be atlygio > pasidaryti asmeninės kopijos) pirktum kelis egzempliorius to pačio kūrinio? > Aš irgi neprašiau didesnių mokesčių, tačiau jie yra. Visų pirma jau rašiau - dėl esmeninės kopijos pasidarymo autoriai jokių nuostolių nepatiria, todėl ir kompensuoti nėra ką. Kelių egzempliorių tikrai nepirkčiau. Bet svarbiausia tai, kad aš sumoku kažkokiam dainorėliui už jo kūrybą, nors galbūt mieliau sumokėčiau už tai, kad jis iš viso lautųsi kūręs. > Tie, kuriems jų produkcijos reikia — vagia (ima ir nelegaliai naudojasi, > bet neperka, nesumoka). Labai ženkli dalis. O pats bene siūlai > atsisakyti ir tos esamos skylėtos teisinės apsaugos, skirtos tas > vagystes nors kiek pristabdyti? Kiekvienas gamintojas, paslaugų tiekėjas > ar verslininkas turi pagrįstus teisėtus lūkesčius dėl to, kad iš jo > nebus vagiama, dėl reglamentuotų žaidimo taisyklių. Aš nesiūlau leisti vogti ar atsisakyti teisių gynimo. Tiesiog jei autorius nori uždirbti iš tų savo teisų - tegul pasuka galvą kaip tai padaryti. Jeigu tu labai bijai to platinamo įrašo kopijavimo ir nesugebi nuo to apsisaugoti, gali iš viso nepaleisti į rinką to įrašo. Filmų kūrėjai iš viso pagrinde skaičiuoja tik lėšas surinktas kinoteatruose. Parduodami optiniai diskai ar internetiniai įrašai, TV - tik malonus bonusas. Negautos pajamos iš nukopijuotų įrašų tik hipotetinės - visiškai neaišku ar didelė dalis tų piratų pirktų mokamą įrašą. Muzikos kūrėjų atveju irgi panašiai. Priedo jai sukurti nereikia didelių investicijų. Pavykęs kūrinys - praktiškai grynas pelnas. Jei labai bijai įrašų piratavimo ir nesugebi nuo jo apsisaugoti - gali vien koncertuoti, gali kurti kažkokius a la "audio teatrus", kuriuose sumokėję už bilietą galėtų klausytis kokybiško įrašo ar pan. Vis tik realybė ta, kad iš platinamų įrašų sėkmingi autoriai susirenka tikrai nemažai pinigų. O ta papildoma rinka piratų tarpe - tik hipotetinė. Galbūt, norint praplėsti rinką reikia labiau priderinti parduodamo kūrinio kainą prie potencialaus pirkėjo pajamų - juk, skirtingai nuo kitų prekių rūšių, kopijavimo išlaidos yra niekinės (dėl ko ir pučiama problema), todėl niekas nedraudžia atskiroms vartotojų gruipėms numušinėti ją iki minimumo. Bet tam reikia lankstumo, pasukti galvą. > Kažkodėl nepelnytai susiaurini viską tik iki dainorėlių ir artistų. > Autorius yra ir architektas, programuotojas, projektuotojas, > mokslininkas, rašytojas ir sąrašą dar galima tęsti ilgai... > Muzikinė/pramoginė industrija gal tik akivaizdžiausiai matoma dalis. > Visos pasaulinės muzikinės rinkos retail'inė vertė tėra ~18-19 milijardų > $; vargiai paaiškinamas/pakankamas pagrindas prasimušti tokiam > nesvietiškam žydomasoniniam lobizmui į daugumos valstybių įstatymus... > http://en.wikipedia.org/wiki/Global_music_industry_market_share_data > (gal ir tikrai teisus Karbauskis, matydamas ir manydamas, kad ACTA > inicijavo ir remia Monsanto...) Apie intelektinę nuosavybę jau samprotavau. Nelabai tiku kad ir programų kūrėjai susirinktų žymiai daugiau pinigų jei išnyktų piratavimas. Kai kurių pajamos net sumažėtų, nes didelė dalis vartotojų pereitų prie nemokamų ar atvirojo kodo programų, taip sumažėtų šių programų bendras populiarumas, žinomumas, dėl ko ir legalių pirkėjų skaičius galėtų mažėti. Vis daugiau kompanijų sugeba suklestėti platindamos nemokamus ar net atvirojo kodo produktus ar paslaugas, o uždirbti naudodamos inovatyvius verslo modelius. Juk šiuo metu svarbiausia yra tavo produkto vartotojų skaičius, jų turint daug jau yra būdų kaip uždirbti, ir nemažai. Bet kaip, jau rašiau, niekas nedraudžia teisių turėtojams patiems kovoti su kopijavimu kuriant visokias apsaugas ar teisiškai persekiojant tavo teisių pažeidėjus. Man tik nepriimtina, kai viskas permetama valstybei, ir ji jau surenka pinigus iš bet ko apmokestindama bet ką, įpareigoja tai daryti kitas komercines struktūras, įvedinėja kažkokius teisių apribojimus ir pan. >> Na tai jau rašiau - man ta paslauga nereikalinga, aš ja nesinaudoju, tad >> ir mokėti neturiu už ką. Be to, kaip jau rašiau, visiškai neįtikėtina, > > Aš irgi neperku kontrabandinių prekių, nedalyvauju šešėlinėje > ekonomikoje (ar bent jau dalyvauju gerokai mažesnėje dalyje, nei kiti), > tačiau negaliu turėti dėl to individualių mokestinių lengvatų. > Individualiu priėjimu tai iš principo ne(iš)sprendžiama. Aš bendrus mokesčius suprantu tik mokėjimui už daugumai piliečių reikalingas paslaugas, bet kai tiesiogiai už paslaugas surinkti pinigus yra sunku išvengti, kai jomis gali naudotis nesusimokėjęs. Kita bendrų mokesčių paskirtis - solidarumas, daugiau uždirbantys užmoka už paslaugas tiems, kas negali už jas susimokėti. Dar viena mokesčių paskirtis - mažinti kažkurių paslaugų ar produktų vartojimą (ar didinti mažinant mokesčius). Taigi, aš suprantu, kad valstybė gali skirti lėšų tam, kas mano esant naudinga visuomenei - mokslui, kažkokiam menui, kultūrai ir pan. Bet kad valstybė iš visų rinktų pinigus ir atiduotų juos kažkokiems komerciniams subjektams, kuriantiems produktą, reikalingą tik kažkokiai daliai piliečių, tuo labiau išmokų dydis prikausytų nuo jų užimamos rinkos dalies, man tai nepriimtina. Verslas turi užsidirbti tiesiogiai iš jų produktų vartotojų. >> kad autoriai dėl asmeninio atgaminimo netenka nors kiek žymesnės pajamų >> dalies (apie kažkokius jiems sukeliamus nuostolius man kalbėti net >> liežuvis neapsiverčia). > > Kažkur viena akim skaičiau, kad surinktus ~2,5 milijono per metus to > mokesčio, padalinus visiems, kam priklauso, gaunasi apie po ~50 Lt. Ir > išties negali to vadinti pajamomis... > Tai kur problema? Problema yra ta, kad iš to naudos visuomenė neturi, tik nuostolius. T.y. autoriams beveik jokios naudos, laikmenų ir aparatūros pirkėjams - kažkiek padidėjusi kaina, jų pardavėjams - kažkiek sumažėję pardavimai dėl pakilusios kainos, o dauguma lėšų suryja mokesčio administravimas, kurio didelė dalis tenka pardavėjams. >> Jau samprotavau apie tai. Susirinkti iš klientų pinigus yra visų pirma >> pardavėjo rūpestis. Jeigu to nesiseka daryti - yra galimybė susitaikyti >> su mažesnėmis pajamomis arba visai pasitraukti iš rinkos. Pasaulis dėl > > Rinkoje neturi būti masiškai vagiama. Tik tada galima kalbėti apie rinką. Bet jeigu tavo toks verslo modelis, kad galima masiškai vogti nepaisant to, kad vogti draudžia įstatymai, gal reikėtų pagalvoti apie kitokį verso organizavimą arba susitaikyti su tuo ką uždirbi, nepermetant savo problemų ir išlaidų ant kažkieno kito pečių? Įsivaizduok, kad Maxima sugalvoja tokią prekybą - sustato lauke dėžes su prekėmis. Apsaugos jokios nesamdo, net nepasodina kasininkių su kasos aparatais. Bet kas ateina, pasiima kokių nori kiek nori prekių, po to interenete susiranda katalogą su kainomis ir jame susimoka per nustatytą laiką. Maximai prekybos išlaidos minimalios, bet, aišku, nesusimokama už daugybę prekių. Tada Maxima pradeda valdžios reikalauti, kad policininkai eitų į gyventojų namus ir tikrintų ar šie neturi Maximos prekių, už kurias nėra susimokėję. Arba valdžios reikalautų įvęsti "vogtų Maximos prekių mokestį", kuris būtų renkamas iš visų gyventojų ar apmokestinamos kažkurios kitos prekės, ir iš surinktų lėšų Maximai būtų kompensuojama už pavogtas prekes.